Baikalas – giliausias ežeras pasaulyje – 1642 metrų gylio, jis pasidengia ledu tik kelis mėnesius per metus. Jei įlūžčiau važiuodamas motociklu, nebūtų lengva išsikapstyti. Bet kodėl turėčiau įlūžti? Juk ledo storis siekia 2 metrus. Kaip paaiškėjo – ne visur. Anaiptol.

Ant trūkinėjančio giliausio pasaulyje ežero

800 kilometrų kelionė motociklu 2017 metų kovą vyko per sutrūkinėjusį ledą, properšas ir stingdantį šaltį, neretai nuo kranto nutolstant daugiau nei 15 kilometrų. Žemiausia mano užfiksuota temperatūra – -29,5 laipsnio. Pamenu, ledas judėjo ir trūkinėjo kiekvieną minutę. Neturėjau pagalbos, neturėjau su savimi nei palapinės, nei palydovinio ryšio telefono.

Ant Baikalo ežero, kuris per metus užšąla vos keliems mėnesiams, kelionės pradžioje netikėtai sutikau du pėsčius lietuvius – vienas jų buvo didelis Sibiro mylėtojas, „Misija Sibiras“ ekspedicijos vadovas Arnoldas Fokas. Tuo metu nei aš, nei jie nežinojom, kas mūsų dar laukia.

Žinojau apie properšas, bet nežinojau, kaip yra realybėje. Kaip parodė patirtis, tai sudėtingiau, nei gali pasirengti. Savo „Yamaha XT660Z Tenere“ motociklą kelionei apaviau „Mitas“ dygliuotomis padangomis. Motociklas, tikėjau, kad veiks. Šiek tiek išsibandžiau jį Lietuvoje: nuvažiavęs vos kelias dešimtis kilometrų ant ledo tik šiek tiek supratau, kaip veikia dygliuotos padangos, nes išvis neturėjau tokios patirties. Iš dalies supratau, kaip motociklas reaguoja į šaltį, kaip aš pats priimu šaltį – kiek man reikia apsirengti, kad nebūtų šalta.

„Karolio Mieliausko kelionių sąraše prieš Baikalą jau buvo įspūdingų nuotykių. (…) Tačiau nė vienas jų neparuošė jo kelionei vienam toli nuo ledu padengto giliausio pasaulyje ežero kranto“

– žurnalistas ir motociklininkas Bob Whitby, „ADV Pulse“.

Nuolat girdėjau, kaip trūkinėja ledas. Savo bato kulną naudojau patikrinti, ar ledas pakankamai tvirtas, nes kai kuriuose ruožuose properšų būdavo kas pusę kilometro. Naudodamas batus ne pagal paskirtį žiemą Sibire važiavau drėgnomis kojomis.

„Baimės šaknys“ gulint ant netvirto ledo

Pasitikrinimas, kaip keliavimas atrodys, man yra pasirengimo dalis. Aš netikrinu dalykų, kad panaudočiau tą patirtį vėliau, kai būsiu visiškai pasirengęs, aš išbandau, ir imu veikti. Pasitestavęs tikėjau, kad iš esmės viskas turėtų veikti, nors buvo labai aišku, kad lengva tikrai nebus. Pasirengimo prasme prieš išvykdamas ant Baikalo ežero galbūt buvau kiek naivokas, bet nesu tas, kuris sudėlioja visus punktus ir punktelius. Pasitikėjimas yra ne tada, kai tiksliai žinau, kas bus, jeigu bus. Visų atvejų numatyti negali, nors racionalus protas nori atsakymų, bet jei vadovaučiausi vien protu, jis nebūtų nuvedęs iki Baikalo, galbūt nebūtų nuvedęs net iki motociklo.

Kodėl sugalvojau pervažiuoti Baikalą, giliausią pasaulyje ežerą, kuris man pasirodė kaip balta dykuma? Mėgstu kiek įmanona labiau netrukdyti gyvenimui manęs gyventi. Mintis – „kaip ten Baikalas“ sulaukė daugiau mano dėmesio ir visiškai natūraliai bet koks progresas apie mintį „Baikalo link“ siejosi su motociklu. Aptikau save darantį veiksmus daugiau nei mintijant, priėmiau sprendimus – nustačiau datą, ir viskas prasidėjo.

Šioje kelionėje techninių kliūčių per daug nebuvo. Nemažai mano dėmesio sulaukė „baimės šaknys“. Kai ryte nuo motociklo nukrenti kelis kartus, būdamas labai toli nuo kranto, griuvimo proceso metu kyla minčių apie galimą pasekmę – lūš ranka ar motociklo dalis? Šie momentai ne mažiau svarbūs nei techniniai niuansai. Kasdien krisdavau ir stovėdavau prie ledo properšos su atviru vandeniu po keletą kartų – tą įveikti reikėjo ne tik fizinių, bet ir protinių pastangų.

Vaizdas ir Baikalo ežero atskirtis nuo mums įprasto miestų judrumo buvo ypatingos kelionės dalys. Kiekviename kilometre jaučiau susižavėjimą, bet vykau čia ne tik dėl vaizdo. Važiuodamas motociklu stebiu vidinius procesus, minčių srautą, emocijas, jausmus. Būnu čia.

„Daugeliui keliautojų važiuoti sudėtingomis sąlygomis – per šaltį, karštį, esant stipriam vėjui ar gausiam lietui yra tikra kančia. Tačiau kitiems tai palaiminga patirtis“

– Mark Hinchliffe, „Motorbike Writer“.